Anykščių charakteris
Anykščiai yra apie dešimt tūkstančių gyventojų turintis miestelis prie Šventosios, pusantros valandos į šiaurės vakarus nuo Vilniaus ir pusantros valandos į šiaurės rytus nuo Kauno. Tai vakarinės Aukštaitijos dalies kultūros centras su literatūros paveldu, kurį lietuviai vertina rimtai, panoramoje dominuojančia bazilika ir veikiančiu siauruoju geležinkeliu, tapusiu netikėtu lankytojų traukos objektu. Aplinka graži, o ne įspūdinga, miškingas upės slėnis, žemi banguojantys laukai ir pušynas aplinkinėse keterose.
Keliautojui Anykščiai tinka ir kaip ilga vienos dienos kelionė iš Vilniaus, ir kaip dviejų naktų sustojimas platesniame maršrute po rytų Lietuvą. Dauguma pagrindinių lankytinų vietų pasiekiamos per penkiolika minučių nuo miesto centro, o likusiame rajone yra dar pusšimtis rimtų kultūros objektų, kiekvienam vertų neskubaus ryto. Pats miestelis kruopščiai prižiūrimas, atstatytas istorinis centras, gerai pažymėti pasivaikščiojimo maršrutai, iškabos trimis kalbomis, ir yra vienas kelionei parengčiausių mažų miestų Lietuvoje.
Šventoji, kurios vardas reiškia šventą, teka per miesto centrą ir yra geografinė platesnio rajono ašis. Upė per amžius formavo vietos gyvenimą, o jos pakrantės šiandien yra mėgstamos pasivaikščiojimų ir baidarių vietos.
Antanas Baranauskas ir literatūros paveldas
Anykščiai yra Antano Baranausko (1835–1902) gimtinė ir gyvenimo vieta, vyskupo, matematiko ir poeto, kurio poema „Anykščių šilelis“ yra vienas pamatinių moderniosios lietuvių literatūros tekstų. Poema, parašyta 1858–1859 metais, kai Baranauskas buvo klierikas, yra rauda dėl sunaikinto vietos pušyno ir ją mokosi kiekvienas Lietuvos moksleivis.
Baranausko memorialinis namas muziejus rytinėje miesto centro pusėje saugo kuklią medinę klėtelę, kur poetas gimė ir augo. Muziejus nedidelis, bet neįprastai jaudinantis, su autentiškais baldais, to meto apranga, rankraščių lapais ir kruopščia ekspozicija, įstatančia poemą į politinį kontekstą, nes rašymo metu Rusijos imperija aktyviai slopino lietuvių kalbą.
Platesnė Anykščių literatūros tradicija tęsiasi su rašytojais Antanu Vienuoliu (1882–1957) ir Jonu Biliūnu (1879–1907), abiem gimusiais aplinkiniuose kaimuose. Vienuolio namas muziejus yra centriniuose Anykščiuose, o Biliūno paminklas, nedidelis akmeninis obeliskas ant kalvos, stovi apie dešimt kilometrų nuo miestelio ir yra ta palaidojimo vieta, kurią rašytojas nurodė garsiausiame savo apsakyme.
Šv. apaštalo Mato bazilika
Anykščių bazilika, Šv. apaštalo Mato bažnyčia, yra aukščiausia bažnyčia Lietuvoje, septyniasdešimt devyni metrai iki pagrindinio bokšto smailės. Dabartinis neogotikinis pastatas, baigtas 1909 metais, pakeitė senesnę medinę bažnyčią ir pastatytas iš raudonų plytų su kalkakmenio apdaila vakariniame fasade. Bokštai dvyniai yra miesto panoramą apibrėžiantis bruožas, matomas iš aplinkinių keterų už kelių kilometrų.
Vidus labiau įtaigus nei prabangus, aukšta skliautuota nava, to meto vitražai, keli dideli šoniniai altoriai ir didelis centrinis kryžius. Spiralė pietinio bokšto viduje vasarą atvira lankytojams už nedidelį mokestį, kopti apie trisdešimt metrų, o nuo viršaus atsiveria panoraminis vaizdas į miestą ir žemiau esantį upės slėnį.
Bazilikos darbo valandos kinta pagal bažnytinį kalendorių, bokštas ir lankytojų skyriai nuo gegužės iki rugsėjo atviri kasdien nuo 10 iki 17 valandos, o likusiu metų laiku tik savaitgaliais. Nedidelis informacijos stalas prie vakarinio įėjimo turi lankstinukų anglų kalba.
Siaurasis geležinkelis
Anykščių siaurasis geležinkelis, Aukštaitijos siaurukas, yra viena savičiausių kultūros atrakcijų šiaurės Lietuvoje. 750 milimetrų vėžės bėgiai nutiesti 1891–1899 metais kaip Rusijos imperijos tinklo, jungusio kaimo gilumą su platesniu plačiosios vėžės geležinkeliu, dalis. Linija Anykščiai–Rubikiai–Panevėžys buvo labiausiai naudojama ir komercinį krovinių vežimą vykdė iki 2001 metų.
Išlikusi atkarpa tarp Anykščių ir Rubikių, mažo prie ežero esančio kaimo penkiolika kilometrų į pietus, dabar veikia kaip paveldo traukinys. Garvežiai važiuoja vasaros savaitgaliais ir atrinktais šeštadieniais per metus, dyzeliniai vagonai kursuoja reguliariau nuo gegužės iki rugsėjo. Kelionė į vieną pusę trunka apie keturiasdešimt minučių ir apima kelis sustojimus nuotraukoms prie atstatytų stočių pastatų bei lėtą važiavimą per pušyną palei ežero krantą.
Bilietas suaugusiajam į vieną pusę kainuoja nuo 10 iki 15 eurų, priklausomai nuo traukos, o operatoriaus svetainėje galima įsigyti jungtinį kelionės pirmyn ir atgal bei pietų Rubikiuose paketą. Anykščių stoties pastatas, atstatytas iki 1899 metų būklės, yra nedidelis muziejus su riedmenų ekspozicija ir atviras kasdien.
Lajų takas
Anykščių lajų takas yra lankomiausia viena atrakcija rytų Lietuvoje, 2015 metais atidaryta aplinkiniame pušyne maždaug už dviejų kilometrų nuo miesto centro. 300 metrų medinis lieptas vingiuoja per medžių lajas iki dvidešimt vieno metro aukštyje, o baigiasi 34 metrų apžvalgos bokštu, kuris atveria 360 laipsnių vaizdą per Šventosios upės slėnį.
Takas kruopščiai pritaikytas prieinamumui, palaipsnė nuokalnė vietoj laiptų visą liepto atkarpą daro tinkamą vežimėliams ir vaikiškiems vežimėliams. Apžvalgos bokštas gale turi vidinį liftą ir spiralinius laiptus. Informaciniai stendai pakeliui lietuvių, anglų ir rusų kalbomis aiškina aplinkinio miško ekologiją ir Baranausko poemos istorinį kontekstą.
Objekte yra lankytojų centras su kavine, nedidelis vietos miško ekologijos muziejus ir lauko vaikų žaidimų aikštelė. Bilietas suaugusiajam apie 10 eurų, vaikui 6. Objektas atviras visus metus, jei leidžia oras, vasarą lieptas apšviestas vakariniams apsilankymams. Stovėjimas nemokamas ir pakankamas.
Lietuvos Niagara ir Arklio muziejus
Lietuvos Niagara yra nedidelis krioklys ant Šventosios intako tik už miestelio. Krioklys ne aukštesnis nei keturi metrai, bet įsikūręs ypač patrauklioje miškingoje griovoje su pažymėtais takais ir medine apžvalgos aikštele. Vieta nemokama, stovėjimas neformalus, bet pakankamas, o priėjimas nuo kelio užtrunka apie penkias minutes per seną pušyną.
Už penkių kilometrų į vakarus, Niūronių kaime, Arklio muziejus yra vienas neįprastesnių muziejų šalyje. Įstaiga pasakoja žemaituko, mažo vietinio Lietuvos arklio, istoriją kartu su nemaža karietų, pakinktų, žemės ūkio padargų ir žirgo tematikos liaudies meno kolekcija. Vasaros popietėmis siūloma joti, o važiavimą karieta po aplinkinį kraštą galima rezervuoti iš anksto.
Arklio muziejaus kompleksas apima nedidelį etnografinį ūkį su išsaugotais ar atstatytais tradiciniais pastatais ir veikiančia kalvio demonstracija vasaros šeštadieniais. Vietos kavinė patiekia rimtus tradicinius lietuviškus pietus. Įėjimas į muziejaus kompleksą apie 5 eurai, jojimas ir važiavimas karieta apmokami atskirai.
Anykščių vynas ir vyno rūsiai
1926 metais įkurtas „Anykščių vynas“ yra vienas seniausių fermentuotų gėrimų gamintojų Lietuvoje ir vienintelis bent kiek didesnis vyno gamintojas šalyje. Bendrovė gamina vaisių vynus, obuolių, juodųjų serbentų, šermukšnių, vyšnių, o ne vynuogių vynus, ir išsiplėtė į midų, fermentuotus medaus likerius bei buteliuotų kokteilių asortimentą.
Lankytojų patirtis bendrovės įmonėje Anykščiuose paprasta ir verta dėmesio: gido lydima ekskursija po gamybos pastatus, trumpas filmas apie bendrovės istoriją ir septynių ar aštuonių namų produktų degustacija. Ekskursijos vyksta kas valandą dieną nuo gegužės iki spalio, o nuo lapkričio iki balandžio savaitgaliais. Bilietas apie 15 eurų asmeniui su degustacija, vasarą rekomenduojama rezervuoti iš anksto.
„Anykščių vyno“ prekės ženklas parduodamas visoje Lietuvoje prekybos centruose ir specializuotose parduotuvėse, o savičiausi produktai, ypač šermukšnių vynas, už šalies ribų neprieinami. Vietos parduotuvė turi visą asortimentą ir retkarčiais išleidžia ribotas serijas lankytojams.
Šventosios upė ir lauko pramogos
Šventoji yra viena populiariausių baidarių upių Lietuvoje, tekanti 246 kilometrus nuo mažo Pavajuonio kaimo prie Latvijos sienos per Aukštaitiją iki santakos su Nerimi į šiaurę nuo Jonavos. Anykščių atkarpa prieinamiausia, keli miestelio operatoriai siūlo pusės dienos, visos dienos ir kelių dienų plaukimus su pavėžėjimu.
Upė rami, keli trumpi slenksčiai aukštupyje, bet daugiausia ramaus vandens plaukimas, ir tinka pradedantiesiems bei šeimoms. Kelių dienų maršrutai su nakvyne įrengtose stovyklose gali trukti nuo trijų iki šešių dienų, ilgesni prasideda aukštupyje ir baigiasi Anykščiuose. Įprasta iš anksto rezervuota nuoma su pristatymu ir paėmimu pradžios bei pabaigos taškuose.
Be upės, aplinkinis pušynas turi pažymėtų pasivaikščiojimo ir dviračių maršrutų. Liudiškių piliakalnis ant miškingos keteros penki kilometrai į pietus nuo miestelio yra patraukliausias lengvas pasivaikščiojimas, apie du kilometrus į vieną pusę per seną pušyną, su nedidele archeologine vieta viršūnėje ir apžvalgos aikštele, žvelgiančia atgal į baziliką.
Puntuko akmuo
Puntuko akmuo yra antras pagal dydį riedulys Lietuvoje, vienas granito luitas, paliktas atsitraukiančio ledyno maždaug prieš dvidešimt tūkstančių metų. Jis stovi pušyne septyni kilometrai į pietus nuo miestelio, sveria apie 265 tonas ir kyla maždaug šešis su puse metro virš žemės. Riedulys yra vienas fotografuojamiausių gamtos objektų šalyje.
1943 metais, per nacių okupaciją, lietuvių skulptorius Bronius Pundzius pietinėje akmens pusėje iškalė lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno reljefinius portretus. Darius ir Girėnas 1933 metais mažu lėktuvu perskrido Atlantą ir sudužo rytų Vokietijoje, tapdami tautos didvyriais. Drožinys laikomas tyliai atkakliu kultūros įamžinimo aktu okupacijos metu.
Vieta nemokama, pasiekiama asfaltuotu keliu nuo A1 magistralės posūkio ir pažymėta trimis kalbomis. Medinis takelis ir apžvalgos aikštelės leidžia lengvai prieiti nuo nedidelės stovėjimo aikštelės. Akmuo neformaliai tapo dviračių turistų susitikimo vieta ir mokyklų ekskursijų sustojimu.
Maistas ir maitinimas
Anykščiuose padori, bet ne išskirtinė restoranų scena. Įsitvirtinusios vietos telkiasi centrinėje pėsčiųjų zonoje prie bazilikos ir palei pakrantės parką: pora vidutinės kainos restoranų su atnaujinta tradicine lietuvių virtuve, neformali rūkytos žuvies vieta prie geležinkelio stoties ir kelios paprastos kavinės.
Savičiausias maisto potyris apylinkėje yra degustacija „Anykščių vyne“ ir tradiciniai pietūs Niūronių Arklio muziejaus kavinėje, abu siūlo autentišką regiono virtuvę, neišgludintą turistų skoniui. Šeštadienio turguje centrinėje aikštėje yra smulkiųjų gamintojų prekystaliai su vietos sūriais, rūkyta mėsa, medumi ir duona, jis veikia visą rytą ir iki ankstyvos popietės.
Tikrai restoranine vakariene rekomenduojama rinktis restoraną „Avilio“ viešbutyje centre, kuris turi nedidelį ambicingesnių regiono patiekalų meniu ir pakankamai platų vyno sąrašą. Vasaros savaitgalių vakarais rekomenduojama rezervuoti.
Kur apsistoti
Anykščiuose yra apie tuziną centrinių apgyvendinimo galimybių, nuo jaukių viešbučių atstatytuose istoriniuose pastatuose iki mažų svečių namų moderniose patalpose. Įsitvirtinusiausi centriniai viešbučiai yra „Avilys“ ir „Šventojo Mato Avilys“, abu pasiekiami pėsčiomis nuo bazilikos ir upės parko. Dvivietis kambarys vasarą kainuoja nuo 70 iki 110 eurų už naktį.
Savarankiško apgyvendinimo sodybos plačiai prieinamos aplinkiniame krašte, ypač palei upę aukščiau miestelio. Svetainė Sodybos.lt turi išsamiausius skelbimus, mažas keturviečio namelio kainuoja nuo 60 iki 90 eurų už naktį. Daug sodybų įtraukia pirties prieigą ir mažus privačius sodus.
Lankytojams, kuriems svarbiausi lajų takas ir geležinkelis, patogūs du naujesni svečių namai privažiavimo kelyje į Lajų taką. Stovyklauti galima vienoje tam skirtoje vietoje prie upės už dviejų kilometrų į pietus nuo miestelio.
Kaip atvykti ir judėti
Automobiliu Anykščiai pasiekiami A6 magistrale nuo Vilniaus, 110 kilometrų, apie pusantros valandos, arba antraeiliais keliais nuo Kauno, 115 kilometrų, apie pusantros valandos. Kelių būklė visur gera. A6 turi pilnas paslaugas reguliariais tarpais.
Autobusai tarp Vilniaus ir Anykščių dieną kursuoja maždaug kas valandą, kelionė trunka apie dvi valandas. Vienkartinis bilietas apie 8 eurai. Iš Kauno reisų rečiau, bet vis tiek pakankamai, trys ar keturi autobusai per dieną. Autobusų stotis centrinėje dalyje, pasiekiama pėsčiomis nuo bazilikos.
Keleivinio geležinkelio jungties su Anykščiais nėra, išlikusi siauroji linija skirta tik paveldui ir nesijungia su platesniu Lietuvos geležinkelių tinklu. Mieste ir artimiausiame rajone centrinėms atrakcijoms lengviausia keliauti pėsčiomis, o automobilis būtinas Arklio muziejui, Puntuko akmeniui ir tolimesniems kaimams.
Geriausias laikas aplankyti
Vėlyvas pavasaris ir vasara, nuo gegužės iki rugpjūčio, yra geriausi mėnesiai pirmajam apsilankymui. Lajų takas, garvežių traukinys, vyno daryklos ir upės operatoriai dirba pilnu tvarkaraščiu, bazilikos bokštas atviras, oras patikimai šiltas. Vasaros kultūros festivaliai, ypač Anykščių muzikos festivalis liepos pabaigoje, yra svarbūs platesnio Lietuvos kalendoriaus įvykiai.
Rugsėjis fotografiškai geriausias mėnuo, su rudens spalvomis aplinkiniuose miškuose ir ramesnėmis sąlygomis prie pagrindinių atrakcijų. Nuo spalio iki balandžio yra ne sezonas, lajų takas ir vyno ekskursijos lieka atviri trumpesnėmis valandomis, bet garvežių traukinys važiuoja tik atrinktais savaitgaliais, o keli mažesni muziejai užsidaro nuo lapkričio iki kovo pradžios.
Ypač vertas dėmesio kasmetinis įvykis yra Užgavėnės vasarį, kurios išsaugo daugiau tradicinių liaudies elementų nei miesto versija ir Niūronių etnografijos muziejuje švenčiamos su persirengėliais, tradiciniu maistu ir bendruomenės laužu.
Praktiniai patarimai
Grynųjų retai prireikia, nebent mažuose turgaus prekystaliuose ir keliose kaimo vietose. Bankomatai patikimi centrinėje dalyje, kortelės priimamos viešbučiuose, restoranuose ir pagrindinėse atrakcijose.
Angliškai gana gerai kalbama pagrindinėse atrakcijose ir centriniuose viešbučiuose, bet ne taip patikimai kaimo vietose ir mažesniuose restoranuose. Jaunesni darbuotojai paprastai susikalba, vyresni pardavėjai ir sodybų šeimininkai gali ne. Rusų kalba lieka naudinga su vyresniais gyventojais, paprasti lietuviški žodžiai akivaizdžiai vertinami.
Mobilusis ryšys vientisas mieste ir aplinkiniame rajone. Elektromobilių įkrovimas prieinamas viena greito įkrovimo stotele centre ir prie „Avilio“ viešbučio, ilgesnei tolesnei kelionei įsikraukite prieš leisdamiesi į gilesnius Aukštaitijos miškus.
Bazilika, lajų takas ir geležinkelis vasarą dėl minių ir bilietų eilių gali užimti po pusę dienos. Dviejų naktų viešnagė juos patogiai apima, o vienos dienos kelionė iš Vilniaus įmanoma, bet įtempta.