Rusijos imperijos valdžia ir tautinis atgimimas

Kaip tai prasidėjo

1795 m. trečiasis padalijimas buvo paprastas ir žiaurus. Rusija, Prūsija ir Austrija pasidalijo Abiejų Tautų Respublikos teritoriją. Lietuva atiteko Rusijai. Tą dieną šalis neišnyko kaip žemė ar žmonės, bet ji tapo Rusijos imperijos provincija, iš pradžių vadinta Šiaurės Vakarų kraštu. Kaip savarankiška valstybė ji nebeegzistavo.

Iš pradžių gyvenimas dar nebuvo katastrofiškas. Vietinė bajorija išlaikė daug privilegijų. Bažnyčia veikė. Žmonės kalbėjo taip, kaip buvo įpratę. Tačiau po 1831 ir 1863 m. sukilimų padėtis smarkiai pablogėjo.

Spaudos draudimas: kalba kaip ginklas

1864-1865 m. carinė valdžia įvedė vieną neįprastesnių kultūrinės priespaudos priemonių Europos istorijoje: iki 1904 m. buvo uždrausti lietuviški leidiniai lotyniškais rašmenimis. Leidiniai turėjo būti spausdinami kirilica arba apskritai nepasirodyti. Mokyklos ir administracija buvo rusifikuojamos, o Katalikų Bažnyčia patyrė spaudimą.

Tikslas buvo gana aiškus. Jei lietuviai negalės skaityti ir rašyti savo kalba įprastu raštu, kalba ilgainiui silps, o atskira tauta praras atmintį apie save. Dažnai tokie planai veikia. Šiuo atveju jie nepavyko.

Knygnešiai: didvyriai iš kaimo

Atsakas į spaudos draudimą tapo vienu įspūdingiausių pilietinio nepaklusnumo reiškinių Europos istorijoje. Paprasti žmonės - ūkininkai, malūnininkai, smulkūs žemvaldžiai, kunigai - organizavo lietuviškų knygų ir laikraščių spausdinimą Rytų Prūsijoje / Mažojoje Lietuvoje, ypač Tilžėje ir Ragainėje, ir slapta gabeno juos per sieną į Lietuvą.

Šie žmonės buvo vadinami knygnešiais. Jie slėpė knygas po drabužiais, vežimuose, gabeno jas naktimis per pasienį. Jei būdavo sugauti, o sugautų buvo daug, jiems grėsė kalėjimas, tremtis į Sibirą ar dar sunkesnės bausmės. Tai nebuvo romantiškas nuotykis. Tai buvo pavojinga ir rimta veikla.

Keturiasdešimt metų knygnešiai išlaikė rašytinę lietuvių kalbą gyvą. Lietuviškos knygos lotyniškais rašmenimis buvo spausdinamos užsienyje ir slapta gabenamos per sieną. Kūrėsi pogrindinės draugijos, kurios jas platino, o lietuviškų leidinių daugėjo, o ne mažėjo. Kai 1904 m. gegužės 7 d. draudimas buvo panaikintas, kalba ne tik išgyveno. Ji buvo sustiprėjusi.

Aušra ir tautinis atgimimas

Kaip dažnai nutinka, tautinis atgimimas prasidėjo ne nuo politikos ar kariuomenės, o nuo kultūros ir idėjų. 1883 m. Prūsijoje pradėtas leisti laikraštis „Aušra“. Tai nebuvo pirmasis lietuviškas laikraštis, bet tai buvo pirmasis laikraštis, aiškiai nukreiptas į modernų tautinį judėjimą. Jo žinia buvo paprasta: lietuviai yra atskira tauta, turinti savo istoriją, kalbą ir teisę pati spręsti savo likimą.

Svarbiausia „Aušros“ dvasia buvo Jonas Basanavičius - gydytojas, mokslininkas ir publicistas, gyvenęs įvairiose šalyse, bet savo gyvenimą paskyręs Lietuvos reikalui. Šiandien Lietuvoje jis yra nuoširdžiai gerbiamas. Kartoms, kurios augo manydamos, kad būti lietuviu reiškia tiesiog būti valstiečiu Rusijos imperijoje, mintis, kad jos priklauso savitai ir senai tautai su reikšminga istorija, buvo tikras atradimas.

Kultūriniai pagrindai

XIX a. pabaiga buvo nepaprasto kultūrinio aktyvumo laikotarpis. Mokslininkai rinko liaudies dainas, pasakas ir papročius, kol jie dar nebuvo prarasti. Kalbininkai sistemino ir normino lietuvių kalbą. Poetai rašė apie Lietuvos didybę ir pažeminimą. Visi šie žmonės dirbo carinės valdžios akyse, dažnai jausdami baimę, bet nesustojo.

Ypač svarbus buvo liaudies dainų rinkimas. Lietuviai yra dainuojanti tauta. Dainos lydi vestuves, laidotuves, metų laikus ir kasdienio darbo ritmą. Šios dainos nebuvo tik kultūriniai eksponatai. Jos buvo gyva kolektyvinė atmintis. Kai jos buvo surinktos ir išleistos, tą atmintį tapo daug sunkiau ištrinti.

Sukilimų kaina

Prieš iki galo susiformuojant tautiniam atgimimui, Lietuva patyrė du didelius sukilimus prieš Rusijos valdžią - 1831 ir 1863 m. Abu buvo numalšinti, tačiau jų pasekmės skyrėsi. Po 1831 m. daugelis bajorų neteko žemių. Po 1863 m. caras įvedė daug griežtesnes represijas, ir būtent tada prasidėjo spaudos draudimas.

Žmogiškąją kainą sunku tiksliai suskaičiuoti. Tūkstančiai buvo ištremti į Sibirą. Šimtai žuvo. Ištisi kaimai patyrė kolektyvines bausmes. Tačiau ginkluoto pasipriešinimo nesėkmė turėjo ir paradoksalų poveikį: ji parodė, kad atviras karinis pasipriešinimas tuo metu yra beviltiškas, ir pastūmėjo judėjimą į kultūrinę bei politinę kovą. Iš šio posūkio gimė knygnešiai. Gimė „Aušra“. Gimė tautinis atgimimas.

Kelias į nepriklausomybę

XX a. pradžioje lietuvių tautinis judėjimas jau buvo tikra politinė jėga. 1905 m. Rusijos revoliucija atvėrė trumpą galimybių langą, o 1905 m. gruodžio 4-5 d. Vilniuje vykęs Didysis Vilniaus Seimas pareikalavo Lietuvos autonomijos. Tai buvo tiltas nuo kultūrinio atgimimo į politinę nepriklausomybę. Dar po dešimtmečio visa imperinė struktūra sugrius. Lietuva gaus savo šansą.